Būna kartais,nesinori nieko.Nei pavasario,švytinčio kažkuom saldžiu,nei ''kalev'',nei kažko pas priverstų atsijungti nuo nežinomybės.
Įeinu į šaltą kambarį.Čia niekas neviešpatauja.Nei šaltis,nei tamsa ir net ne tyla.Ir man patinka. Taip tuščia,Čia nėra jokių ženklų,kuriuos pastebėjus akys žaižaruoja ir netveri savy iš nepaaiškinamos laimės arba kitais atvejais mintis ir visą vidų savimi užkloja juodas šešėlis ir nieko nematyti.Viskas sava,gal tarsi dar neatrasta.Bet tik retkarčiais. Ir tais kartais aš visai nebijau.Nebijau liūdėti,galvoti apie beprotiškiausius dalykus ir tikėti,kad viskas bus būtent taip kaip turi būti geriausiu atveju.
Nors kartais pagalvoju,kad viso šito niekada nebus.Viso to,apie ką dar nežinau,bet nežmoniškai laukiu.Ir nežinau kuo tikėti. Praeitimi, dabartimi ar ateitimi.Tik tai,jog kiekvienas įvykis turi prasmę.Su kiekvienu dalyku žmogus turi susitvarkyti savaip. Su kiekvienu dalyku aš turiu susitvarkyti savaip.Su kiekviena smulkmena.Tiek daug man vienai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą