Turėjau aš tokį draugą. Jis buvo didelis, geras ir skaniai kvepiantis.
Jis kas kart vis mane nustebindavo. Tai keista savo apranga, tai laukinių gėlių puokšte, o kartais ateidavo valanda ankščiau, arba vėliau. Įvairiai būdavo.
Mėgstamiausia jo spalva-balta. Gėlės-pakalnutės.O ledai-šokoladiniai(pageidautina-su šokolado gabaliukais).
Jo tamsūs plaukai ir akys, platūs antakiai ir pečiai. Dėl ilgų plaukų kitiems atrodydavo panašus į kokį tai rokerį.
Bet jam labiau už viską patiko piešti(tikriausiai ir dabar patinka).
Jis sakydavo, kad aš-jo mažoji fėja. Gal todėl, kad buvau vienintelis jo artimas žmogus.
Mes dažnai kalbėdavomr apie sergančius vaikus, balas mieste po lietaus ir pavasarines gėles.
Arba klausydavomės muzikos atsigulę ant žolės miesto centre ir nekalbėdami vienas su kitu po kelias valandas.
Jis buvo mano draugas. Gal ir kas daugiau, tik aš to dar tada nesupratau.
Ir jis išėjo. Kažkur. Tiesiog išnyko.
Liko tik tas pats viršelis, kuris nė pats nežino kur išgaravo jo vidus.
Kietas, šaltas viršelis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą