Baimė

Reikia grįžt į realybę, iš ateities atsikelt į dabartį.
Jei galima, aš vėl taip pat, tik šįkart apie kitką.
Man nepaprastai smagu. Nuoširdžiai. Nesinori nieko daryti. Nesinori kišti savo kvailą trigrašį, ten kur man nebepriklauso.
Ir aš šypsausi, šyypsausi.
Šyyypsaaauuusi. Šyyyyyy.
Bac.
Ir nutirpo kojos. (Iš baimės). Rimtai nutirpo.
Pirmą kartą, jaučiu, ką tai reiškia.
Kad nebe aš. Ne su manim. Ne apie mane. Ne dėl manęs. Cha!! Selfish!!!!!
Rodos, kad jau dabar jaučiu: grįžtu vakare į netikrus namus su netikrais draugais. Kalbu ta netikra kalba ir jaučiu NIEKO.
Trūksta draugų, tų nepakartojamų, saulėtų, tobulų popiečių drauge. Trūksta šeimos, trūksta bet ko, kas prisiliestų ne gašliai. Trūksta mergaitiškų pokalbių, kvailų išvedžiojimų apie ateitį, ir kas su kuo susituoks. Trūksta žinojimo, kad yra žmogus, kuris tave myli TAIP.

Aš čia visai viena.
Ir niekas niekas, net Tu to nepakeisi.
Nes taip jau yra.

Tikriausiai man pavasarinis liūdesys, toks nostalgiškas, gaivus ir keistas.