Muzika, praryjanti laiką

Visa virpu. Nuo tos pavasarinės nuotaikos, nuo entuziazmo, nuo tos nežemiškos muzikos, nuo to kosmoso.
Jaučiu kiekvieną savo kūno ląstelę.  
Jaučiuosi lapiškesnė už pačią lapę. Nuo tos kavos, nuo vėjo, saulės. Nuo žvakių šviesos.
Tai kažkoks kasmetinis išsinėrimas iš kailio, kažkokia atgaiva, palaima, jėgų antplūdis. Visur pilna idėjų, gražių žmonių, gėlių. Pilna rūko, žvaigždžių. Pilna meilės, visokios.
Pilna prisiminimų, planų, minčių, ašarų, juoko, šypsenos.
"Užzimerki. Gera". 

Draugas turintis indėniško kraujo

Turėjau aš tokį draugą. Jis buvo didelis, geras ir skaniai kvepiantis.
Jis kas kart vis mane nustebindavo. Tai keista savo apranga, tai laukinių gėlių puokšte, o kartais ateidavo valanda ankščiau, arba vėliau. Įvairiai būdavo.
Mėgstamiausia jo spalva-balta. Gėlės-pakalnutės.O ledai-šokoladiniai(pageidautina-su šokolado gabaliukais).
Jo tamsūs plaukai ir akys, platūs antakiai ir pečiai. Dėl ilgų plaukų kitiems atrodydavo panašus į kokį tai rokerį.
Bet jam labiau už viską patiko piešti(tikriausiai ir dabar patinka).
Jis sakydavo, kad aš-jo mažoji fėja. Gal todėl, kad buvau vienintelis jo artimas žmogus.
Mes dažnai kalbėdavomr apie sergančius vaikus, balas mieste po lietaus ir pavasarines gėles.
Arba klausydavomės muzikos atsigulę ant žolės miesto centre ir nekalbėdami vienas su kitu po kelias valandas.
Jis buvo mano draugas. Gal ir kas daugiau, tik aš to dar tada nesupratau.
Ir jis išėjo. Kažkur. Tiesiog išnyko.
 Liko tik tas pats viršelis, kuris nė pats nežino kur išgaravo jo vidus.
Kietas, šaltas viršelis.

Baimė

Reikia grįžt į realybę, iš ateities atsikelt į dabartį.
Jei galima, aš vėl taip pat, tik šįkart apie kitką.
Man nepaprastai smagu. Nuoširdžiai. Nesinori nieko daryti. Nesinori kišti savo kvailą trigrašį, ten kur man nebepriklauso.
Ir aš šypsausi, šyypsausi.
Šyyypsaaauuusi. Šyyyyyy.
Bac.
Ir nutirpo kojos. (Iš baimės). Rimtai nutirpo.
Pirmą kartą, jaučiu, ką tai reiškia.
Kad nebe aš. Ne su manim. Ne apie mane. Ne dėl manęs. Cha!! Selfish!!!!!
Rodos, kad jau dabar jaučiu: grįžtu vakare į netikrus namus su netikrais draugais. Kalbu ta netikra kalba ir jaučiu NIEKO.
Trūksta draugų, tų nepakartojamų, saulėtų, tobulų popiečių drauge. Trūksta šeimos, trūksta bet ko, kas prisiliestų ne gašliai. Trūksta mergaitiškų pokalbių, kvailų išvedžiojimų apie ateitį, ir kas su kuo susituoks. Trūksta žinojimo, kad yra žmogus, kuris tave myli TAIP.

Aš čia visai viena.
Ir niekas niekas, net Tu to nepakeisi.
Nes taip jau yra.

Tikriausiai man pavasarinis liūdesys, toks nostalgiškas, gaivus ir keistas.

Beprotiškas bėgimas

Gatvės pritvinkusios pardavinėjamų gėlių ir benzino kvapo.
Pavasariškos mintys ir nuo šalčio drebantis kūnas verčia dar labiau apsimuturiuoti galvą.
Žalia žolė ir kava. Kava su pienu. Kapučino. Jokio sniego.
Šiukšlių konteineriai ir garai besiveržiantys pro langus byloja apie kitoj pusėj įsikūrusį prabangų restoraną kur taurė raudono vyno kainuoja septynis svarus.
Rudeniu alsuojantis senas kaštonas menų fakulteto kiemelio vidurį, aplink išdėlioti Mac Baren'o kvapo pritraukę suoliukai saugo jaunų žmonių nuotykius ir paslaptis susijusius tikrai ne su mokslu.
Teatras, muzika, didžiulis laikrodis. Dar vienas. Ir dar.
Biblioteka su penkiais milijonais knygų ir dailės galerija milžiniškam senoviniam pastate su dar vienu laikrodžiu.
Ir gatvės pritvinkusios pardavinėjamų gėlių ir benzino kvapo.
Žmonių skubėjimo ir tuo pačiu atsipalaidavimo.
Įsimylėjau...