Jis vis dar vaikščiojo tais siaurais,alyvomis kvepiančiais takeliais,kur kas kelis metrus stovėjo po žibintą,nors maždaug pusė iš jų neveikė.Vaikščiojo,karts nuo karto prisimindamas,kad jie veda niekur,arba jie niekur neveda. Kažin kaip geriau...
Jam nieko daugiau nereikėjo, tik šilumos ir artumo.To,ko pats negalėjo,o gal nenorėjo duoti kitiems. Ir tokiais vakarais jis pasiduodavo per šitiek laiko susikaupusiam ir dabar jau į kraštus besiveržiančiam liūdesiui. Jam atrodė,kad jis nerūpi.Niekam. Net sau.
Ko tik nepasitaiko.Visame kame.
Iš tikrųjų taip giliai jo niekas ir nepažinojo. O gal... Nors būna kartais,kai nieko daugiau ir nereikia. Arba tiesiog nieko daugiau nebėra. Tada viskas kas aplink- nebeegzistuoja, susilieja. Nes kažkas vistiek lauks. Nors jam atrodė,kad niekas jo nesupranta,o gal jis tik nenorėjo būti suprastas. Kažkas kažkada jam sakė,jog jis yra svarbiausias pasauly. Nors dabar,rodos išnyktum-nieks nepastebėtų. Galvoje tiek minčių, bet tuo pačiu ir tuščia ''Jei tiktai žinotum".
Kažkada jam nebus svarbu tai žiema ar vasara. Diena ar naktis. Jis žino,kad kažkada viskas bus taip,kaip turi būti.Taip,kaip bus geriausia. Kažkada.
nieko asmeniško.užtikrinu.
ežiukas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą