Kelionė

Ekspresas Vilnius - Kryžkalnis.
Ir čia mes sėdim pačiame autobuso gale, susimokėję po 23 litus.
Aš nusimaunu batus, mes apsikeičiam vietom, geriam kaktusų sultis,  porąkart pasijuokiam iš kažin ko, bučiuojamės, klausomės muzikos.
Mes vienas kitą liečiam, glostom, užsimerkiam, kalbam apie meilę, žaidžiam kortom, vėl bučiuojamės ir kvėpuojam viens kitam į veidą, kaklą ir ausis.
Man gera. Taip gera, kad atrodo - tuoj apsiverksiu. Taip gera, kad žiūriu per langą, į lyjantį dangų ir šypsaus. Taip gera, pilna ir ramu, kad net smaugia, tipsta, raibsta.
Kaip tik čia dar jaučiu vėjelį prie ausies iš kurio išsiridena tylus ''aš tave beprotiškai myliu''.

Tiek nedaug laiko

Pirmam įspūdžiui susidaryti pakanka keliolikos sekundžių. Nors tiesą sakant, pirmas, ne visuomet teisingas.
Užtenka mažos akimirkos dalies, kad įsipjautum į pirštą, nespejęs patraukti piršto nuo peilio ašmenų.
Kelios sekundės, ir tu paskambini žmogui, esančiam nors ir tolimiausioje pasaulio vietoje.
Per visą mūsų gyvenimą, kiekvieną sekundę įvykstą kažkas, kas kuria dabartį (kuri po akimirkos jau tampa praeitimi). Nutinka tiek daug mažų dalykų, jog mes net neatkreipiam į juos dėmėsio. Tai tiesiog įvyksta.
Juk niekas tiksliai nepasakys, kurią sekundę užgimė naua gyvybė, kurią vėjas su trenksmu uždarė langą ir nuvertė vazoną nuo palangės... Nieks tiklsiai nepasakys kada tiksliai įsimylėjo.
Sekundės, įtakojančios gyvenimą.. Ties kuriuo atsakymu pažymėti varnelę, per egzaminą, arba, kur aš stovėjau, kai žaibas trenkė į mano namą.
Vos kelios akimirkos ir tu supranti, kad pirmasis bučinys jau įvyko, kava išsiliejo ant sofos arba su plonyte dviračio padanga užvažiavai būtent ant to centimetro, kur gulėjo smeigtukas.
Tik maža akimirka ir štai tu pirmąkart įkvėpei. Tik maža akimirka,ir tu jau lavonas.

Minčių kratinys

Žydėjimas
Arba naktis belaukiant.

Ėjau vakar gatve ir prisiminiau tą nutikimą...
Kai buvo kelios šiltos dienos ČIA. Ir su draugais iš parko ėjom namo. Ir tik bam! Pakeliu akis ir prie pat savo namų, kitoj kelio pusėj aš išvystu NAUJĄ pastatą. Tokį aukštą, prabangų, su aukštais langais ir aukso spalvos raidėm parašyta, nepamenu kas. 'Vaaaaaaaaaauuuu' - nusistebiu garsiai. Keisčiausia tai, kad ir mano draugai, pastato ansčiau nėra pastebėję. Nors pirmame jo aukšte-parduotuvė į kurią kiekvienas iš mūsų užsukam bent kartą per savaitę.
'Hurry sickness'-pamenu... Nors sėdi kambary ir nieko neveiki. Vis bėgi ir nepastebi dalykų. Ne dėl to kad reikia bėgti. Bėgi gatvėmis nes šalta. Nes žiū po kojom kad į balą neįbristum. Nes vėjas verčia užsimerkt.

Žydėjimai.
Arba kai JAU gali pakelt akis.
Kai pakeli, o ten, tau virš galvos jau žydi obelis! Toliau-stogai: senoviniai, raudoni, samanoti - nesvarbu. Bažnyčios, pilys, tiltai, paukščiai.
Prisiminiau ir pamačiau sau virš galvos rausvai žydintį medį, nežinau kaip jis vadinasi. Gražu!

Tada taip pagalvoji: kad jau galima taip eiti, vadinasi yra daug laiko.
Daug laiko TAIP EITI.
Yra daug laiko, tik tada kai reikia laukti.
Bet ko. Ryto, pavasario (kad galėtum šitaip eiti).

O kaip tie kartai kai yra daug laiko (šitaip eiti), bet vistiek turi žiūrėt po kojom, kad į balą neįbristum?