Žydėjimas
Arba naktis belaukiant.
Ėjau vakar gatve ir prisiminiau tą nutikimą...
Kai buvo kelios šiltos dienos ČIA. Ir su draugais iš parko ėjom namo. Ir tik bam! Pakeliu akis ir prie pat savo namų, kitoj kelio pusėj aš išvystu NAUJĄ pastatą. Tokį aukštą, prabangų, su aukštais langais ir aukso spalvos raidėm parašyta, nepamenu kas. 'Vaaaaaaaaaauuuu' - nusistebiu garsiai. Keisčiausia tai, kad ir mano draugai, pastato ansčiau nėra pastebėję. Nors pirmame jo aukšte-parduotuvė į kurią kiekvienas iš mūsų užsukam bent kartą per savaitę.
'Hurry sickness'-pamenu... Nors sėdi kambary ir nieko neveiki. Vis bėgi ir nepastebi dalykų. Ne dėl to kad reikia bėgti. Bėgi gatvėmis nes šalta. Nes žiū po kojom kad į balą neįbristum. Nes vėjas verčia užsimerkt.
Žydėjimai.
Arba kai JAU gali pakelt akis.
Kai pakeli, o ten, tau virš galvos jau žydi obelis! Toliau-stogai: senoviniai, raudoni, samanoti - nesvarbu. Bažnyčios, pilys, tiltai, paukščiai.
Prisiminiau ir pamačiau sau virš galvos rausvai žydintį medį, nežinau kaip jis vadinasi. Gražu!
Tada taip pagalvoji: kad jau galima taip eiti, vadinasi yra daug laiko.
Daug laiko TAIP EITI.
Yra daug laiko, tik tada kai reikia laukti.
Bet ko. Ryto, pavasario (kad galėtum šitaip eiti).
O kaip tie kartai kai yra daug laiko (šitaip eiti), bet vistiek turi žiūrėt po kojom, kad į balą neįbristum?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą