Minčių kratinys

Žydėjimas
Arba naktis belaukiant.

Ėjau vakar gatve ir prisiminiau tą nutikimą...
Kai buvo kelios šiltos dienos ČIA. Ir su draugais iš parko ėjom namo. Ir tik bam! Pakeliu akis ir prie pat savo namų, kitoj kelio pusėj aš išvystu NAUJĄ pastatą. Tokį aukštą, prabangų, su aukštais langais ir aukso spalvos raidėm parašyta, nepamenu kas. 'Vaaaaaaaaaauuuu' - nusistebiu garsiai. Keisčiausia tai, kad ir mano draugai, pastato ansčiau nėra pastebėję. Nors pirmame jo aukšte-parduotuvė į kurią kiekvienas iš mūsų užsukam bent kartą per savaitę.
'Hurry sickness'-pamenu... Nors sėdi kambary ir nieko neveiki. Vis bėgi ir nepastebi dalykų. Ne dėl to kad reikia bėgti. Bėgi gatvėmis nes šalta. Nes žiū po kojom kad į balą neįbristum. Nes vėjas verčia užsimerkt.

Žydėjimai.
Arba kai JAU gali pakelt akis.
Kai pakeli, o ten, tau virš galvos jau žydi obelis! Toliau-stogai: senoviniai, raudoni, samanoti - nesvarbu. Bažnyčios, pilys, tiltai, paukščiai.
Prisiminiau ir pamačiau sau virš galvos rausvai žydintį medį, nežinau kaip jis vadinasi. Gražu!

Tada taip pagalvoji: kad jau galima taip eiti, vadinasi yra daug laiko.
Daug laiko TAIP EITI.
Yra daug laiko, tik tada kai reikia laukti.
Bet ko. Ryto, pavasario (kad galėtum šitaip eiti).

O kaip tie kartai kai yra daug laiko (šitaip eiti), bet vistiek turi žiūrėt po kojom, kad į balą neįbristum?

Švytėjimas

Raudoni nagai
Raudonas Tušinukas
Raudona arbata baltam puodely
Raudona linija.
Viena. Dvi. Trys
Švytėjimas.
Paraudę skruostai.
Lūpos

Akys...

Traukiniai, vanduo ir liepos
Jūra, gėlės, lapai purvini
Rūkas antro aukšto vonioje ir lietūs

Muzika ir dangūs
Ir ugnis
Ugnis vidinė.


Mylėti, mokytis ir nieko nebelaukt.

Labas Rytas

Klausimas: Ir kaip gali gyvent ne ateitim?

Tu miegok, aš pabūsiu.

Rytas. Kambary tamsu. Tik pro storos plastmasinės nesąmonės ant lango plyšį skverbiasi saulės spinduliai taip ant geltonos sienos, suformuodami dvi linijas. Vieną maždaug ties mano kojom, kitą ties krūtine.

Pro tylią muziką girdžiu kaip kvėpuoji.

Ir jaučiu.

Tingiai pakylu ir įleidžių tą rodos, koncentruotą šviesą, pro savo langą. Prisimerkiu. Bet tik iš pradžių. Tada iki galo jį atidarau, kad būtų kuo kvėpuoti ir sėdžiu apsiklojus dar kelias minutes, kad nesušalčiau.

Jaučiu tą kvėpavimą kažkur į mano petį. Ar į kaklą.

Jau šilta.

Po poros minučių spoksojimo į sieną, nusimetu kaldrą ir drebėdama nuo šalčio tingiai nuslenku vonios link.

Tada tave apkabinu. Ir tikriausiai pagalvoju, kad neprošal dar pamiegot truputį. 

Toliau - parbėgu ir vėl nustembu "Kaip šalta". Uždarau langą. Per ilgai užsibuvau. Vel. Virtuvėj manęs laukia vienas puodelis kavos... Ir pusryčiams kas nors nuobodaus...

Tiesą sakant nieks nelaukia. Pati viską pasidarau.

Kaip tik tuopat metu kai tu atsibundi. Tarsi nustebęs mano buvimu šalia. 

Vėl šypsais, kaip pavasaris. Kaip tas, kur man patinka.

Puodeliai du. Visai skirtingi.

Ir blynai.

Arba vynas

 

Labas rytas.

Labas Rytas!