be stupid

Ir atsitiko taip.
Kad mane pagavo. Su pa ka vo.
Taip GREIT, net nespėjau apsižvalgyti, susivokti. Ir. Pasiduodu. Kad ir kaip tai kvaila (?).
Ir man nuo to šypsotis noris. Šypsotis ir spindėti.
Ir kas galėjo pagalvot...
AŠ EMIGRUOJU.
Kad  būtų įdomiau!
 

Apie laimę

Pasiduoti.
Kad pasiduoti KAŽKAM reikia jausti, kad tai yra gerai. Pavyzdžiui protui pasiduoti neįmanoma,o jausmams taip.
Kartais pasiduoti yra gerai, o kartais-ne.
Kartais pasidavimas, verčia kristi gilyn, atgal, ten pat. Kaip pavyzdžiui pasidavimas liūdesiui, mintims apie nežinią, baimę, nutrūkusią (arba nutrūksiančią) draugystę, meilę, mintims apie ilgesį, vienatvę arba nemokšiškumą.
O kartais pasidavimas gali pakelti aukščiau žvaigždžių. Tam kartui(?)
Dar kitoks pasidavimas gali išgelbėti. Kaip pasidavimas naujovėms, naujiems santykiams, pašėlusioms idėjoms bei jų įgyvendinimui.
Kaip žinoti kada jau galima?
Kada jau galima pasiduoti kažkam, kas atgaivintų sielą, tačiau, KAD NEPAMIRŠTUM... rūko, draugų, liepų, meilės,blynų, to lietaus, ėjimo niekur, miego, balto vyno ir šeimos.
Kaip žinoti ar jau apsimoka? Ar dar tverti?
Arba pasiduoti SAU neužtenka drąsos...kol galiausiai užmiegi.
Kad nepamirštum...

Pokyčiai

Viskas taip statiška.
Krūmai, atsispindintys STOVINČIAM vandeny, medžiai, namai anapus upės ir čionai.
Viskas taip ramu. Atrodo lyg būtų sustojęs laikas.
Lengvas rūkas, debesys dangaus pakraščiuose ir paukščiai su savo periodiškai besikartojančiomis melodijomis.

Du lopinėliai smėlio, keturi nukirsti medžiai apačioj ir aš čia sėdžiu ir vėl galvoju "akimirkos svarba".

Viskas taip statiška(?)

Tada pamatau anapus degantį laužą ir dūmus tolygiai kylančius tiesiai į viršų.
Kažkiek (gal keliolika) skirtingų paukščių paskrendančių kas tris sekundes.
Tolumoj dar girdisi šunų lojimas ir kaip kažkas kapoja malkas, tikriausiai kiemo vidury.

Bet laubiausiai trikdo tas TEKANTIS vanduo. (Tai gali pamatyti tik tada kai įsižiūri).
Net jo, vandens čia nelieka!!!

Dieve, taip tai yra banalu ir teisinga.
Tai tiesa.