Insane

Tie kurie dažnai liūdi ir prastai miega, yra pripratę tuo didžiuotis.

/Kažkas bėgo gatve ir kartojo "Pavargęs, pavargęs..."/

Bet kaip jaustis kai draugo nėra. Nebėra kareivio, kurį įsivaizdavai budint šalia. Visada. Kai susipyksti su tėvais ar mokytojais. Kai saulė šildo nugarą. Kai kiaurą naktį springsti ašarom ir snargliais(yra kaip yra). Kai bučiuojiesi su nepažįstamu, netyčia.

Į-si-vaiz-da-vai.
Tai kaip NORMALIAM prisipažinti, kad jis nori paliesti milžinišką ledo statulą rotušės aikštėj arba glamžytis parke ant suoliuko, kur pilna žmonių.


/Tiktai jo neišgirdo,ausų neužteko tuos miestuos.../

Greit aš užaugsiu ir būsiu NORMALI. Būsiu stipri ir protinga.
Ir dar. Išmoksiu atsirinkti, kas kaudina,o kas-ne.

Ir tada viskas bus TOBULA. (?)

Muzika, praryjanti laiką

Visa virpu. Nuo tos pavasarinės nuotaikos, nuo entuziazmo, nuo tos nežemiškos muzikos, nuo to kosmoso.
Jaučiu kiekvieną savo kūno ląstelę.  
Jaučiuosi lapiškesnė už pačią lapę. Nuo tos kavos, nuo vėjo, saulės. Nuo žvakių šviesos.
Tai kažkoks kasmetinis išsinėrimas iš kailio, kažkokia atgaiva, palaima, jėgų antplūdis. Visur pilna idėjų, gražių žmonių, gėlių. Pilna rūko, žvaigždžių. Pilna meilės, visokios.
Pilna prisiminimų, planų, minčių, ašarų, juoko, šypsenos.
"Užzimerki. Gera". 

Draugas turintis indėniško kraujo

Turėjau aš tokį draugą. Jis buvo didelis, geras ir skaniai kvepiantis.
Jis kas kart vis mane nustebindavo. Tai keista savo apranga, tai laukinių gėlių puokšte, o kartais ateidavo valanda ankščiau, arba vėliau. Įvairiai būdavo.
Mėgstamiausia jo spalva-balta. Gėlės-pakalnutės.O ledai-šokoladiniai(pageidautina-su šokolado gabaliukais).
Jo tamsūs plaukai ir akys, platūs antakiai ir pečiai. Dėl ilgų plaukų kitiems atrodydavo panašus į kokį tai rokerį.
Bet jam labiau už viską patiko piešti(tikriausiai ir dabar patinka).
Jis sakydavo, kad aš-jo mažoji fėja. Gal todėl, kad buvau vienintelis jo artimas žmogus.
Mes dažnai kalbėdavomr apie sergančius vaikus, balas mieste po lietaus ir pavasarines gėles.
Arba klausydavomės muzikos atsigulę ant žolės miesto centre ir nekalbėdami vienas su kitu po kelias valandas.
Jis buvo mano draugas. Gal ir kas daugiau, tik aš to dar tada nesupratau.
Ir jis išėjo. Kažkur. Tiesiog išnyko.
 Liko tik tas pats viršelis, kuris nė pats nežino kur išgaravo jo vidus.
Kietas, šaltas viršelis.