Mokėjimas priversti žmogų jaustis kaltu ar atgailauti - didis menas. Mokėjimas išsisukti ir likti be kaltės - didis menas. Menas, kuriuo niekas nesididžiuoja, nes tas nesididžiavimas - irgi menas. Slaptas. Jo nėra.Ne daug kas tokį meną geba kurti.
Tai kaip amžinas išsisukinėjimas nuo savo purvinų žodžių ir minčių. Nuo šlykštaus melo. Amžinas savęs teisinimas remiantis visišku abejingumu ir blogais prisiminimais bei apgaudinėjimu. Tyčinis piktažodžiavimas, kvailas elgesys, kuris galiausiai kelia juoką, bei veidmainystė.
Menas reikalingas sau, kad jaustis geresniu žmogum. Nes neužtenka drąsos pasakyti kažką blogo, kažką, kas galbūt skaudina. Geriau šypsotis ir nekvėpuoti begalvojant kaip čia nutylėti. Kaip čia gražiau pasakyti. O galvoje sukasi bjaurios mintys ir neapykantos pilni žodžiai.
Taip ir savęs vertinimas lieka netikras. Taip ir gyvenimas vieną dieną šypsosi, o kitą - žudo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą