Kada žmogus lieka su savimi.
Su sa-vi-mi.
Kai vakarop einu namo iš pasimatymo. Lauke jau šilta ir viskas kvepia pavasariu. Nežymiai šypsausi pati to nepastebėdama.
O aplinkiniams nė motais. Ir man taip gera.
Aš nepastebiu nei žmonių, nei mašinų. Vien tik gaivus vėjelis ir ore tvyrantis švelnus drovumas.
Vien tik tas mano žvilgsnis apie kurį Greta sako "aaaah, jau žinau apie ką galvoji..."
Korėjantys kaulai ir paraudusios lūpos.
Ir vien tik cukrus ant odos.
Byrantis cukrus!!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą