2011 m. vasario 28 d., pirmadienis

Savaitgalis

Toks jausmas, kad galėčiau bėgti per pievą ir garsiai šaukti: "leee lelele lele le le leleeee!!!!!!!"
Nebegaliu nustoti miegoti.
Pirmą kartą visai nejaučiu pavasario. Tik žiemą.
Mokytis mokytis ir dar kartą mokytis.
Man labai patinka daug šokti.
Man patinka džiazas.
Patinka Mac Baren.
Patinka slidinėti. Bet vasara patinka labiau.
Nekenčiu vairuoti naktį-man reikia lešių.
Mėgstu gėles.
Jei kada nors kas nors nežinos ką man padovanoti- lai dovanoja žvakes.
Jūra yra labai graži.
Gulėti ant sniego šviečiant saulei yra nepaprastai malonu.
Jau buvau pamiršusi tą jausmą, kai kalbi su šimtą metų nematytu žmogumi. Taip maloniai nostalgiška ir smagu.
Ir dar. Alus-nėra TIK vyrų gerimas.

2011 m. vasario 24 d., ketvirtadienis

Tai apie ką sunku kalbėti

Kada žmogus lieka su savimi.
Su sa-vi-mi.
Kai vakarop einu namo iš pasimatymo. Lauke jau šilta ir viskas kvepia pavasariu. Nežymiai šypsausi pati to nepastebėdama.
O aplinkiniams nė motais. Ir man taip gera.
Aš nepastebiu nei žmonių, nei mašinų. Vien tik gaivus vėjelis ir ore tvyrantis švelnus drovumas.
Vien tik tas mano žvilgsnis apie kurį Greta sako "aaaah, jau žinau apie ką galvoji..."
Korėjantys kaulai ir paraudusios lūpos.
Ir vien tik cukrus ant odos.
Byrantis  cukrus!!

daugiau ne

Aha, va ko man reikėjo. Trenkt per galvą ir sakyti : GAL JAU ATSIGAUK!

Ir aš vėl galvoju kaip anksčiau.

Nes TAI yra vertybė.

2011 m. vasario 22 d., antradienis

2011 m. vasario 20 d., sekmadienis

"Jėga, kuri nešė mudu vienas į kitą, buvo stipresnė už mus. Aš tai pajutau. O tu?"

Tai keista, bet ko tikėtis iš keistų žmonių. Nerami ramybė.
Tai, kas iš lapės padaro sovietinį obuolius reklamuojantį vaiką, ne nuo apkalbų (tikiuosi).

Jaučiuosi kaip kokia įsimylėjusi.
Labanakt.

2011 m. vasario 18 d., penktadienis

apdovanojimas

Sunkumas kūne, pridengtame purvinais rūbais.
Nuo vandens susiraukšlėję pirštai ir nuotaikos muzika besismelkianti per odą, kaulus ir krūtinę.
Devyni milijonai dulkių plaukuose ir beprotiškas šaltis už lango. Minus trylika. Karts nuo karto vis tiek vilioja. Nors ir ne į naudą.
Patogi pozicija, pasigėrėjimas savimi bei septynios žvakės kambary.
Muzika, kakava, žadinanti daug daugiau nei kūniškas malonumas pajausti jos skonį. Saldu.
Šokoladinis kremas su sausainiais bei fone-indiški smilkalai. Saldu. Iki kojų pirštų. Iki blakstienų galiukų. Iki lūpų kampučių.

2011 m. vasario 17 d., ketvirtadienis

Vasario 16-oji

Nė viena savo mintim. Nė viena savo kūno dalim.
Nė vienu žvilgsniu. Nė vienu bučiniu. Nė vienu apkabinimu. Nė vienu pokalbiu.
Nė vienu išklausymu. Nė viena šypsena.
Nė vienu prisilietimu.
Nė viena žinute. Nė vienu komplimentu. Nė vienu šokiu. Nė vienu vakaru, rytu ar naktim.
Nė vienu savo jausmu. Nė vienu pamirksėjimu. Nė vienu įkvėpimu.

NIEKAM aš [ne]priklausau!

2011 m. vasario 13 d., sekmadienis

meilė

Tai yra

Lengvai pirštų galiukais vedžioja rankas kūno paviršiumi, nepaliesdamas odos. Šiluma tirpdo kaulus ir atrodo, kad ant kūno mažiais žiubsneliais kas bertų cukrų.
Iškvėpia karštą orą, kuris kutena kaklą, kai tuopat metu akys užmerktos, o širdis vis keičia savo plaikimo dažnį, priklauso nuo to, apie ką pagalvoji.
Tada pirštais atsargiai liečia antakius, lūpas, skruostus. Gal tam kad nepamirštų kaip atrodo.
Ir kvepia savimi.