dukart į metus

MirE geriausi draugai. Ne M ir E, bet mire(su ę arba ė).

Ir vis dėl to gyvenimas eina pirmyn. Ir TIK pirmyn Ir TIK tolyn. Šaltyn. Vakar aš įsitikinau, kad suaugę žmonės tampa mechaniški. Jie neturi ką pasakoti. Jie niekuo nepasitiki. Ir nežinia ar turi tikrų draugų. Jie myli tik savo šeimą, o tie kurie jos neturi-nemyli nieko-ypač savęs, už tai, kad yra vieniši. Jie retai juokauja. Jie nežaidžia, nesiliečia. Jie tvirtinai tai, kuo patys netiki. Jie nepasakoja apie savo jausmus. Jie jaučiasi suaugę ir rimti. Jie visuomet turi daug darbo ir nešvaisto laiko niekams. Jie nepasiduoda emocijoms, neverkia. Jie nebežino apie ką kalbėti su senais draugais. Jie nepasitiki žmonėmis. Ir ištisai kartoja, kad yra pernelyg subrendę tam ar anam. Jie yra sugadinti pinigų. Jie niekuomet nedirba iš idėjos. Jiems rūpi, ką pagalvos kiti.

Ačiū dievui, kai kurie taip ir neužauga. Aš irgi nenoriu užaugti.
Bet argi tai įmanoma, kai pats gyvenimas tave gadina.
Aš vis dar nemoku savęs valdyti. Nemoku susitvardyti. Nemoku apsimesti. Nemoku pamiršti. Nemoku nelyginti. Aš dar nemoku PAISYTI didelių žmonių MINUSŲ, kad galėčiau nustoti tikėti. Aš tikiu neįmanomais dalykais ir kiekvieną kartą gaunu per galvą su tuo pačiu pagaliu. Ir kaskart vis skauda. Ir kas kart ne mažiau.

"Nes man visų pirma reikia žmogaus,kuris būtų langas atvertas į jūrą, o ne veidrodis, kuriame aš nuobodžiauju".

Ir nežinau, ką su manimi reikėtų padaryti, kad būtų kitaip.

Man vis rodos baisūs dalykai. Ir paniškai bijau mirties. Ne savo, žinoma. Dėl savęs man nesvarbu. Bet dėl kitų. Kvaila praeitos žiemos nuotaika. Nesaugumo jausmas.

"Nes žmogus suaugusiu tampa tuomet, kai suvokia, kad suaugusieji neegzistuoja".