Ir tada jis išėjo nė vienam nieko nepasakęs.
Dingo, palikdamas mus, nežinančius ką daryti toliau.
Tada aš įkvėpiau gaivaus oro ir pasijutau lyg krisčiau į Žemę iš dangaus, o gal iš dausų. Ne-ži-nia.
Įkritau tiesiai Jam į glėbį ir...paraudau.
Jo kvapas buvo beveik kaip cinamono, šiek tiek aštresnis.
Apėme jausmas lyg laikas ėmė ir sustojo ties ta viena akimirka.
Viens/viens/viens/viens/viens/viens...... nežinau kiek laiko ten buvau. Gal vieną sekundę. Gal pusę jos. Gal šimtą.
Visus kitus kartus, lyjant tokiam lietuj, nebūtume net pradėję. Bet ši diena-ypatinga. Arba mes-ypatingi. O mes tokie.
Mes tokie, kurie gali pakelti ką nors aukščiau žvaigždžių. Sukelti bangą nepaaiškinamų jausmų, nueinančių per visą kūną. Nuo pirštų galiukų iki blakstienų.
Lygiai taip,kaip galim paleisti kristi iš aukštai, su baime nukristi, su galimybe nukristi.
Nežinia kas ką pagaus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą