Pirmas pavasaris, po keturių metų TOKS. Visai visai. Be nieko.
Net keista...
Šiaip viskas normalu. Tik šiandien susipykau su visu pasauliu. Kad ir kaip bebūtų keista - savo kaltės neįžvelgiu. Nuoširdžiai sakau. Tik rodos imk ir sprok nuo visokių idijotų šūlėj , namie ir šiaip visur. Rodos aš auksinė.
Nežinau, kažkokie šūdini man šitie metai atrodo. Nekokia pradžia. Atvirai sakau - tikrai pasiilgau kažko šalia. Atrodo, kartais būtų taip gera kristi kažkam į glėbį ir išsižliumpti už visus pykčius su tėvais, draugais ir net mokytojais,kurie man dzin, už idijotiškus sapnus, už netektis, už bjaurias ''koleges'', už nežinojimą ką daryti ir panašiai.
Kvailai dabar atrodo "pasiilgau, kad galėčiau išsižliumpti". Tikrai ne vien dėl to. Kažkaip jaučiu kad reikia,ir aš kitaip neįsivaizduoju.
Viskas atrodo jau taip ilgai.
Ech... kvailas amžius. Kažkoks tarp žemės ir dangaus. Kažkoks tarp vaiko ir suaugusio žmogaus.
Toks jausmas, kad dar reikia kažką iškentėti, o tada jau buuuus.
Čiuju nė velnio nebuuuuus...
Nors pala...extra atveju tai turiu su kuo ženytis. Čia toks susitarimas senas. Matai? Pamenu.
Bet aš nenoriu extra atvejo.
Ir tu nenori.
Ir jis, ji jie (lelele) nenori. Visiems reikia aukščiausios kokybės.
Jaučiu, kad tuščiažodžiauju...
jauti?
Kas naujo? Pavasaris atėjo!
Daugiau nieko. Nieko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą