apie save

Pirmas pavasaris, po keturių metų TOKS. Visai visai. Be nieko.

Net keista...



Šiaip viskas normalu. Tik šiandien susipykau su visu pasauliu. Kad ir kaip bebūtų keista - savo kaltės  neįžvelgiu. Nuoširdžiai sakau. Tik rodos imk ir sprok nuo visokių idijotų šūlėj , namie ir šiaip visur. Rodos aš auksinė.

Nežinau, kažkokie šūdini man šitie metai atrodo. Nekokia pradžia. Atvirai sakau - tikrai pasiilgau kažko šalia. Atrodo, kartais būtų taip gera kristi kažkam į glėbį ir išsižliumpti už visus pykčius su tėvais, draugais ir net mokytojais,kurie man dzin, už idijotiškus sapnus, už netektis, už bjaurias ''koleges'', už nežinojimą ką daryti ir panašiai.

Kvailai dabar atrodo "pasiilgau, kad galėčiau išsižliumpti". Tikrai ne vien dėl to. Kažkaip jaučiu kad reikia,ir aš kitaip neįsivaizduoju.

Viskas atrodo jau taip ilgai.



Ech... kvailas amžius. Kažkoks tarp žemės ir dangaus. Kažkoks tarp vaiko ir suaugusio žmogaus.
Toks jausmas, kad dar reikia kažką iškentėti, o tada jau buuuus.
Čiuju nė velnio nebuuuuus...
Nors pala...extra atveju tai turiu su kuo ženytis. Čia toks susitarimas senas. Matai? Pamenu.




Bet aš nenoriu extra atvejo.
Ir tu nenori.
Ir jis, ji jie (lelele) nenori. Visiems reikia aukščiausios kokybės.

Jaučiu, kad tuščiažodžiauju...
jauti?


Kas naujo? Pavasaris atėjo!

Daugiau nieko. Nieko.

apie ilgesį

Apie šiaip - kažką.

Kartais, kai galvoji...kai pagalvoji,trumpam. Apie dalykus, kurių tau šiaip, kasdieniame gyvenime netrūksta, kurių nepasigendi (jau). Vistiek kažko ilgiesi.
Labiausiai tai ankstesnių laikų.
Gal šeštos klasės, kai  geriausios draugės nebuvo išsibarsčiusios po pasaulį.
Pirmosios meilės. Ilgų, šaltų stovėjimo lauke žiemą valandų. To tokio drovumo.
Šeimos švenčių, kai pas senelius susirinkdavo visa didžiausia giminaičių kompanija.
Praeito pavasario... rimtai. Pasiilgstu nuoširdžių pokalbių su teta. Naujų vietų. Naujų žmonių, Naujų dalykų.
Vasaros naktų. Prie laužo, kaime.
Pasiilgau savo draugių, kurias matau žiauriai retai.
Arba kad ir to [5/31] - kai jis toks egzistavo formaliai.
Pasiilgau meilės.Arba net ne meilės,o nežinau kaip pasakyti. Kai būni šalia ir tau gera.
Pasiilgau tų linksmų baliukų. Kai mūsų būdavo ne 50, bet būdavom visi savi.
Pasiilgau nervintis kai reikia rytais vesti šunį į lauką.
Kai eini į lauką ir tau kaulų negelia šaltis. Kai apskritai lauke įmanoma būti.


 Žodžiu. Nesakau kad dabar tik viskas blogai ir taip toliau. Viskas gerai. Daugmaž. Gal. Bus ir geriau.
Aišku kad bus.

Tikriausiai po kurio laiko ilgėsiuos ir to, kas vyksta dabar.

Toks gyvenimas. :)