Laimė čia

Šiandien mano laimė netelpa many.

Tikrai.
Aš grįžau į tą šaltą mažą kambarį. Tos keturios sienos,apsaugančios nuo svetimo vėjo.
Keturios sienos, kadaise kūrusios rutiną ir beprotišką veržimąsi į pasaulį.
Ieškojimą, laukimą. Nuotykių, naujų dalykų, meilės.
Maži kvadratiniai namai taip kalba, kad Rytų Europa.

Aaaaaaaah... Kada kalbėjau apie sienas. Kažkada seniau.
Seniai.
Apie sieną tarp draugų geriausių. Apie tamsiai žalią ir šaltą.
Dabar jos vietoj nieko nebeliko.
Viena laimė. Tokia didelė, iki dangaus.
Kaip gera būti gyvenimo moterimi. Vis dar!
Ir amžinai.
Kaip gera tai žinot!
Tai net šiek tiek įpareigoja.

Dar viena. Ta pati. Didesnė. Laimė.
A! Tiek tų minčių nors imk ir atidaryk mane. Parodyk.
Kaip?!

Man jos primena namus. Tos sienos.
Kokia dar rutina! Su tokiais draugais kaip mano!
O toliau....  Ištrūkus. Ar tiesiog išėjus per duris. Nors gal per langą. Nes aukščiau.
Karališka istorija ir gotikinė architektūra.
Ir aš tarp sienų ke tu rių.
Bijau net prisiliesti. Iš vidinės pusės.

Tai čia ne dabar. Dar ne dabar. Dar ne.

Kaip gera būti moterim gyvenimo. Jau. Taip greit.
Ir amžinai. Kaip gera tai žinot.

Meilė

/...rudenį padarei spalvingesnį už pavasarį.../

Man nuo šito jausmo tirpsta kaklas ir kojos.  Vien nuo tos minties.
Tai taip keista... Tai tokia jaukumo ir jaudulio draugystė viduj. Noras švaistyti miegą ir laiką, leidžiant tai draugystei mane valdyti. Visiškai.

Aš dar niekad taip nesijutau.
Tai nuostabu.
Tobula.
aaaaaaaaaaa!

Šiąnakt sapnavau Tave

Laikas sau. Jaudulys ir iki kaulų smegenų pažįstamas ir savas liūdesio jausmas. Ne liūdesio. Laukimo. Prisiminimų. Ilgesio. Laisvės. Veržimosi. 

Įsitaisau ant grindų ir išjungiu šviesą. Maggot Brain.

Aš guliu ant grindų.

Ir žiūriu į lubas. Į tą blausią, nuo žvakių šviesos mirguliuojančią šviesą.
Aš esu. Aš egzistuoju. Nes.

Kiekvienas. KIEK VIE NAS garsas smelkiasi į mane. ...per kaklą, krūtinę ir pirštų galiukus...

............................... visai kaip tam bepročiui...

Tam, kuris gaudydavo vėją laukuose! Koks beprotis! Ar kas gaudo vėją laukuose? Cha! Jis bėgdavo basomis išskleidęs rankas ir šaukdavo:“Aaaaaa!!!!!!”.

Visai kaip tą beprotį mane sukausto ta nepaaiškinama jėga ir galėčiau valandų valandas taip guleti parke ant žolės ir klausytis muzikos. Visai kaip jam, man nesvarbu, ką pagalvos kiti.
Visai kaip jam, man patinka rudeniu alsuojantys seni kaštonai ir ant skėčio krentančių lietaus lašų garsas.

...Visai kaip mano bepročiui....

Ir tas tirpimas, per visą kūną. Pradedant nuo kojų, baigiant jau užmerktom akim. Tarsi būčiau jo įkvėpus. To jausmo. To tirpimo.

Ir rieda. Vienas, du... ???? Tik tiek? Ir vėl...

Nagi! Aš jau šitiek laiko TINKAMAI neverkiau, kad net sugebėjau to pasiilgti. 
Arba man to reikia. Kad išsivaduod iš liūdesio, kuriam pasidaviau. Ar išsivaduot?
Negaliu. Šiandien negaliu.

Ir tai visai nekeista.

Keista yra visuomet šypsotis ir niekuomet nejausti jokio liūdesio širdy.

Kad ir koks esi laimingas.

Kad ir pats laimingiausias.


Nes tai yra tikra.
Aš egzistuoju, nes aš jaučiu.


O Tu?

/Šiąnakt sapnavau Tave. Du kartus.../

Labanakt.