Švytėjimas

Raudoni nagai
Raudonas Tušinukas
Raudona arbata baltam puodely
Raudona linija.
Viena. Dvi. Trys
Švytėjimas.
Paraudę skruostai.
Lūpos

Akys...

Traukiniai, vanduo ir liepos
Jūra, gėlės, lapai purvini
Rūkas antro aukšto vonioje ir lietūs

Muzika ir dangūs
Ir ugnis
Ugnis vidinė.


Mylėti, mokytis ir nieko nebelaukt.

Labas Rytas

Klausimas: Ir kaip gali gyvent ne ateitim?

Tu miegok, aš pabūsiu.

Rytas. Kambary tamsu. Tik pro storos plastmasinės nesąmonės ant lango plyšį skverbiasi saulės spinduliai taip ant geltonos sienos, suformuodami dvi linijas. Vieną maždaug ties mano kojom, kitą ties krūtine.

Pro tylią muziką girdžiu kaip kvėpuoji.

Ir jaučiu.

Tingiai pakylu ir įleidžių tą rodos, koncentruotą šviesą, pro savo langą. Prisimerkiu. Bet tik iš pradžių. Tada iki galo jį atidarau, kad būtų kuo kvėpuoti ir sėdžiu apsiklojus dar kelias minutes, kad nesušalčiau.

Jaučiu tą kvėpavimą kažkur į mano petį. Ar į kaklą.

Jau šilta.

Po poros minučių spoksojimo į sieną, nusimetu kaldrą ir drebėdama nuo šalčio tingiai nuslenku vonios link.

Tada tave apkabinu. Ir tikriausiai pagalvoju, kad neprošal dar pamiegot truputį. 

Toliau - parbėgu ir vėl nustembu "Kaip šalta". Uždarau langą. Per ilgai užsibuvau. Vel. Virtuvėj manęs laukia vienas puodelis kavos... Ir pusryčiams kas nors nuobodaus...

Tiesą sakant nieks nelaukia. Pati viską pasidarau.

Kaip tik tuopat metu kai tu atsibundi. Tarsi nustebęs mano buvimu šalia. 

Vėl šypsais, kaip pavasaris. Kaip tas, kur man patinka.

Puodeliai du. Visai skirtingi.

Ir blynai.

Arba vynas

 

Labas rytas.

Labas Rytas!

Nebus amžinai

Kiekvienąkart tas pats.
Vasaris nebus amžinai. Vasaris NEBUS amžinai!!!!!
PavasariaiPavasariai.
Nors viskas pasikeitę.

Ne rūkas. Ne darbas. Ne Mac Barenas. Ne tiltas traukinių. Ne ta komanda (ne komanda). Ne begalybė tikros kavos. Tirpi kava. Ne idėjos. Ne išbandymai. Ne bėgimas.

Tik aš ir mano kambarys. Komandos pusė, kartą per savaitę.
Ir vėjas vietoj rūko.
Ir tiltai stovintys virš bėgių.
Ir kartais saulė kalvose.
Ir kartais mėlynas dangus.

Vis ilgesys. Kaip visada.
Tik jis kitoks.

Ir meilė.
Kitokia.
                                   Tokia lig begalybės. Arba daugiau.

Dar nežinau koks jausmas.
Toks pavasaris.

O gal taip kaip dabar. Kaskart vis šypsaus ir taip gera gera.
Nors čia tik aš ir mano kambarys. Viduj taip pilna, nors tuopat ir tuščia.
Dabar daugiau nenoriu nieko. Tik prašau, Vasari (ne bepročio drauge), paskubėk.

Nes nežinau koks jausmas.
Vasari, pasitrauk.