Labas Rytas

Klausimas: Ir kaip gali gyvent ne ateitim?

Tu miegok, aš pabūsiu.

Rytas. Kambary tamsu. Tik pro storos plastmasinės nesąmonės ant lango plyšį skverbiasi saulės spinduliai taip ant geltonos sienos, suformuodami dvi linijas. Vieną maždaug ties mano kojom, kitą ties krūtine.

Pro tylią muziką girdžiu kaip kvėpuoji.

Ir jaučiu.

Tingiai pakylu ir įleidžių tą rodos, koncentruotą šviesą, pro savo langą. Prisimerkiu. Bet tik iš pradžių. Tada iki galo jį atidarau, kad būtų kuo kvėpuoti ir sėdžiu apsiklojus dar kelias minutes, kad nesušalčiau.

Jaučiu tą kvėpavimą kažkur į mano petį. Ar į kaklą.

Jau šilta.

Po poros minučių spoksojimo į sieną, nusimetu kaldrą ir drebėdama nuo šalčio tingiai nuslenku vonios link.

Tada tave apkabinu. Ir tikriausiai pagalvoju, kad neprošal dar pamiegot truputį. 

Toliau - parbėgu ir vėl nustembu "Kaip šalta". Uždarau langą. Per ilgai užsibuvau. Vel. Virtuvėj manęs laukia vienas puodelis kavos... Ir pusryčiams kas nors nuobodaus...

Tiesą sakant nieks nelaukia. Pati viską pasidarau.

Kaip tik tuopat metu kai tu atsibundi. Tarsi nustebęs mano buvimu šalia. 

Vėl šypsais, kaip pavasaris. Kaip tas, kur man patinka.

Puodeliai du. Visai skirtingi.

Ir blynai.

Arba vynas

 

Labas rytas.

Labas Rytas!

Nebus amžinai

Kiekvienąkart tas pats.
Vasaris nebus amžinai. Vasaris NEBUS amžinai!!!!!
PavasariaiPavasariai.
Nors viskas pasikeitę.

Ne rūkas. Ne darbas. Ne Mac Barenas. Ne tiltas traukinių. Ne ta komanda (ne komanda). Ne begalybė tikros kavos. Tirpi kava. Ne idėjos. Ne išbandymai. Ne bėgimas.

Tik aš ir mano kambarys. Komandos pusė, kartą per savaitę.
Ir vėjas vietoj rūko.
Ir tiltai stovintys virš bėgių.
Ir kartais saulė kalvose.
Ir kartais mėlynas dangus.

Vis ilgesys. Kaip visada.
Tik jis kitoks.

Ir meilė.
Kitokia.
                                   Tokia lig begalybės. Arba daugiau.

Dar nežinau koks jausmas.
Toks pavasaris.

O gal taip kaip dabar. Kaskart vis šypsaus ir taip gera gera.
Nors čia tik aš ir mano kambarys. Viduj taip pilna, nors tuopat ir tuščia.
Dabar daugiau nenoriu nieko. Tik prašau, Vasari (ne bepročio drauge), paskubėk.

Nes nežinau koks jausmas.
Vasari, pasitrauk.

Žalių akių šviesa

Kirpta ne tik per lenkimo linijas.

Myliu Tave.

Trys šviesiai balintos kavos ir viena...tiesiog ruda.
Tos...Sienos.

Ten kur aš pastarąjį kartą mačiau Tave.


/Tris praeities dienas ieško laukiančios dabarties/
Jau trys. Nors atrodo kad koks šimtas. Kodėl taip yra? Kodėl?!

Ten kur paskutinįkart negalėjau užmigti nuo klaikaus smaugimo ir baimės, kad Tau jau metas. Man taip pat.
Tai buvo vienas iš tų neramių momentų mano gyvenime, kai aš maniau, kad miegas - tai laiko švaistymas.

Tris dienas man trūksta žalumos ir to kaip ji mane veikia.

Skirtingai nei visi pasaulio dangūs. Visi. Lietingas, saulėtas, naktinis...
Skirtingai nei visi kvapai ir vėjai. Skirtingai nei visi gražiausi filmai, muzika, ar svarbios datos.

Kai užsimerkiu ir jaučiu kad tai turbūt geriausia kas man kadanors galėjo nutikti.
Kai penki centimetrai yra per daug o    39 dienos - per mažai.

Ten kur lygiai prieš tiek laiko aš dariau viską, kad laikas nebėgtų taip greit. O Tu darei viską, kad aš nustočiau verkti.

O dabar.
Žvakių šviesoje šmėžuoja mano veidas apsuptas begalės levituojančių klaustukų ir kitokių neaiškumų....

Tiek daug netvarkos.
Jie klaikiai mane spaudžia.

Dabar žinau.

Tai aš

esu
tas

klau
si
mas.




Myliu

T
a
v
e.