Žalių akių šviesa

Kirpta ne tik per lenkimo linijas.

Myliu Tave.

Trys šviesiai balintos kavos ir viena...tiesiog ruda.
Tos...Sienos.

Ten kur aš pastarąjį kartą mačiau Tave.


/Tris praeities dienas ieško laukiančios dabarties/
Jau trys. Nors atrodo kad koks šimtas. Kodėl taip yra? Kodėl?!

Ten kur paskutinįkart negalėjau užmigti nuo klaikaus smaugimo ir baimės, kad Tau jau metas. Man taip pat.
Tai buvo vienas iš tų neramių momentų mano gyvenime, kai aš maniau, kad miegas - tai laiko švaistymas.

Tris dienas man trūksta žalumos ir to kaip ji mane veikia.

Skirtingai nei visi pasaulio dangūs. Visi. Lietingas, saulėtas, naktinis...
Skirtingai nei visi kvapai ir vėjai. Skirtingai nei visi gražiausi filmai, muzika, ar svarbios datos.

Kai užsimerkiu ir jaučiu kad tai turbūt geriausia kas man kadanors galėjo nutikti.
Kai penki centimetrai yra per daug o    39 dienos - per mažai.

Ten kur lygiai prieš tiek laiko aš dariau viską, kad laikas nebėgtų taip greit. O Tu darei viską, kad aš nustočiau verkti.

O dabar.
Žvakių šviesoje šmėžuoja mano veidas apsuptas begalės levituojančių klaustukų ir kitokių neaiškumų....

Tiek daug netvarkos.
Jie klaikiai mane spaudžia.

Dabar žinau.

Tai aš

esu
tas

klau
si
mas.




Myliu

T
a
v
e.

Laimė čia

Šiandien mano laimė netelpa many.

Tikrai.
Aš grįžau į tą šaltą mažą kambarį. Tos keturios sienos,apsaugančios nuo svetimo vėjo.
Keturios sienos, kadaise kūrusios rutiną ir beprotišką veržimąsi į pasaulį.
Ieškojimą, laukimą. Nuotykių, naujų dalykų, meilės.
Maži kvadratiniai namai taip kalba, kad Rytų Europa.

Aaaaaaaah... Kada kalbėjau apie sienas. Kažkada seniau.
Seniai.
Apie sieną tarp draugų geriausių. Apie tamsiai žalią ir šaltą.
Dabar jos vietoj nieko nebeliko.
Viena laimė. Tokia didelė, iki dangaus.
Kaip gera būti gyvenimo moterimi. Vis dar!
Ir amžinai.
Kaip gera tai žinot!
Tai net šiek tiek įpareigoja.

Dar viena. Ta pati. Didesnė. Laimė.
A! Tiek tų minčių nors imk ir atidaryk mane. Parodyk.
Kaip?!

Man jos primena namus. Tos sienos.
Kokia dar rutina! Su tokiais draugais kaip mano!
O toliau....  Ištrūkus. Ar tiesiog išėjus per duris. Nors gal per langą. Nes aukščiau.
Karališka istorija ir gotikinė architektūra.
Ir aš tarp sienų ke tu rių.
Bijau net prisiliesti. Iš vidinės pusės.

Tai čia ne dabar. Dar ne dabar. Dar ne.

Kaip gera būti moterim gyvenimo. Jau. Taip greit.
Ir amžinai. Kaip gera tai žinot.

Meilė

/...rudenį padarei spalvingesnį už pavasarį.../

Man nuo šito jausmo tirpsta kaklas ir kojos.  Vien nuo tos minties.
Tai taip keista... Tai tokia jaukumo ir jaudulio draugystė viduj. Noras švaistyti miegą ir laiką, leidžiant tai draugystei mane valdyti. Visiškai.

Aš dar niekad taip nesijutau.
Tai nuostabu.
Tobula.
aaaaaaaaaaa!