Ekspresas Vilnius - Kryžkalnis.
Ir čia mes sėdim pačiame autobuso gale, susimokėję po 23 litus.
Aš nusimaunu batus, mes apsikeičiam vietom, geriam kaktusų sultis, porąkart pasijuokiam iš kažin ko, bučiuojamės, klausomės muzikos.
Mes vienas kitą liečiam, glostom, užsimerkiam, kalbam apie meilę, žaidžiam kortom, vėl bučiuojamės ir kvėpuojam viens kitam į veidą, kaklą ir ausis.
Man gera. Taip gera, kad atrodo - tuoj apsiverksiu. Taip gera, kad žiūriu per langą, į lyjantį dangų ir šypsaus. Taip gera, pilna ir ramu, kad net smaugia, tipsta, raibsta.
Kaip tik čia dar jaučiu vėjelį prie ausies iš kurio išsiridena tylus ''aš tave beprotiškai myliu''.
