Klausimas: Ir kaip gali gyvent ne ateitim?
Tu miegok, aš pabūsiu.
Rytas. Kambary tamsu. Tik pro storos plastmasinės nesąmonės ant lango plyšį skverbiasi saulės spinduliai taip ant geltonos sienos, suformuodami dvi linijas. Vieną maždaug ties mano kojom, kitą ties krūtine.
Pro tylią muziką girdžiu kaip kvėpuoji.
Ir jaučiu.
Tingiai pakylu ir įleidžių tą rodos, koncentruotą šviesą, pro savo langą. Prisimerkiu. Bet tik iš pradžių. Tada iki galo jį atidarau, kad būtų kuo kvėpuoti ir sėdžiu apsiklojus dar kelias minutes, kad nesušalčiau.
Jaučiu tą kvėpavimą kažkur į mano petį. Ar į kaklą.
Jau šilta.
Po poros minučių spoksojimo į sieną, nusimetu kaldrą ir drebėdama nuo šalčio tingiai nuslenku vonios link.
Tada tave apkabinu. Ir tikriausiai pagalvoju, kad neprošal dar pamiegot truputį.
Toliau - parbėgu ir vėl nustembu "Kaip šalta". Uždarau langą. Per ilgai užsibuvau. Vel. Virtuvėj manęs laukia vienas puodelis kavos... Ir pusryčiams kas nors nuobodaus...
Tiesą sakant nieks nelaukia. Pati viską pasidarau.
Kaip tik tuopat metu kai tu atsibundi. Tarsi nustebęs mano buvimu šalia.
Vėl šypsais, kaip pavasaris. Kaip tas, kur man patinka.
Puodeliai du. Visai skirtingi.
Ir blynai.
Arba vynas
Labas rytas.
Labas Rytas!
