Kiekvienąkart tas pats.
Vasaris nebus amžinai. Vasaris NEBUS amžinai!!!!!
PavasariaiPavasariai.
Nors viskas pasikeitę.
Ne rūkas. Ne darbas. Ne Mac Barenas. Ne tiltas traukinių. Ne ta komanda (ne komanda). Ne begalybė tikros kavos. Tirpi kava. Ne idėjos. Ne išbandymai. Ne bėgimas.
Tik aš ir mano kambarys. Komandos pusė, kartą per savaitę.
Ir vėjas vietoj rūko.
Ir tiltai stovintys virš bėgių.
Ir kartais saulė kalvose.
Ir kartais mėlynas dangus.
Vis ilgesys. Kaip visada.
Tik jis kitoks.
Ir meilė.
Kitokia.
Tokia lig begalybės. Arba daugiau.
Dar nežinau koks jausmas.
Toks pavasaris.
O gal taip kaip dabar. Kaskart vis šypsaus ir taip gera gera.
Nors čia tik aš ir mano kambarys. Viduj taip pilna, nors tuopat ir tuščia.
Dabar daugiau nenoriu nieko. Tik prašau, Vasari (ne bepročio drauge), paskubėk.
Nes nežinau koks jausmas.
Vasari, pasitrauk.
