Myliu Tave.
Trys šviesiai balintos kavos ir viena...tiesiog ruda.
Tos...Sienos.
Ten kur aš pastarąjį kartą mačiau Tave.
/Tris praeities dienas ieško laukiančios dabarties/
Jau trys. Nors atrodo kad koks šimtas. Kodėl taip yra? Kodėl?!
Ten kur paskutinįkart negalėjau užmigti nuo klaikaus smaugimo ir baimės, kad Tau jau metas. Man taip pat.
Tai buvo vienas iš tų neramių momentų mano gyvenime, kai aš maniau, kad miegas - tai laiko švaistymas.
Tris dienas man trūksta žalumos ir to kaip ji mane veikia.
Skirtingai nei visi pasaulio dangūs. Visi. Lietingas, saulėtas, naktinis...
Skirtingai nei visi kvapai ir vėjai. Skirtingai nei visi gražiausi filmai, muzika, ar svarbios datos.
Kai užsimerkiu ir jaučiu kad tai turbūt geriausia kas man kadanors galėjo nutikti.
Kai penki centimetrai yra per daug o 39 dienos - per mažai.
Ten kur lygiai prieš tiek laiko aš dariau viską, kad laikas nebėgtų taip greit. O Tu darei viską, kad aš nustočiau verkti.
O dabar.
Žvakių šviesoje šmėžuoja mano veidas apsuptas begalės levituojančių klaustukų ir kitokių neaiškumų....
Tiek daug netvarkos.
Jie klaikiai mane spaudžia.
Dabar žinau.
Tai aš
esu
tas
klau
si
mas.
Myliu
T
a
v
e.
