Šiandien mano laimė netelpa many.
Tikrai.
Aš grįžau į tą šaltą mažą kambarį. Tos keturios sienos,apsaugančios nuo svetimo vėjo.
Keturios sienos, kadaise kūrusios rutiną ir beprotišką veržimąsi į pasaulį.
Ieškojimą, laukimą. Nuotykių, naujų dalykų, meilės.
Maži kvadratiniai namai taip kalba, kad Rytų Europa.
Aaaaaaaah... Kada kalbėjau apie sienas. Kažkada seniau.
Seniai.
Apie sieną tarp draugų geriausių. Apie tamsiai žalią ir šaltą.
Dabar jos vietoj nieko nebeliko.
Viena laimė. Tokia didelė, iki dangaus.
Kaip gera būti gyvenimo moterimi. Vis dar!
Ir amžinai.
Kaip gera tai žinot!
Tai net šiek tiek įpareigoja.
Dar viena. Ta pati. Didesnė. Laimė.
A! Tiek tų minčių nors imk ir atidaryk mane. Parodyk.
Kaip?!
Man jos primena namus. Tos sienos.
Kokia dar rutina! Su tokiais draugais kaip mano!
O toliau.... Ištrūkus. Ar tiesiog išėjus per duris. Nors gal per langą. Nes aukščiau.
Karališka istorija ir gotikinė architektūra.
Ir aš tarp sienų ke tu rių.
Bijau net prisiliesti. Iš vidinės pusės.
Tai čia ne dabar. Dar ne dabar. Dar ne.
Kaip gera būti moterim gyvenimo. Jau. Taip greit.
Ir amžinai. Kaip gera tai žinot.
