Tie kurie dažnai liūdi ir prastai miega, yra pripratę tuo didžiuotis.
/Kažkas bėgo gatve ir kartojo "Pavargęs, pavargęs..."/
Bet kaip jaustis kai draugo nėra. Nebėra kareivio, kurį įsivaizdavai budint šalia. Visada. Kai susipyksti su tėvais ar mokytojais. Kai saulė šildo nugarą. Kai kiaurą naktį springsti ašarom ir snargliais(yra kaip yra). Kai bučiuojiesi su nepažįstamu, netyčia.
Į-si-vaiz-da-vai.
Tai kaip NORMALIAM prisipažinti, kad jis nori paliesti milžinišką ledo statulą rotušės aikštėj arba glamžytis parke ant suoliuko, kur pilna žmonių.
/Tiktai jo neišgirdo,ausų neužteko tuos miestuos.../
Greit aš užaugsiu ir būsiu NORMALI. Būsiu stipri ir protinga.
Ir dar. Išmoksiu atsirinkti, kas kaudina,o kas-ne.
Ir tada viskas bus TOBULA. (?)
