spalio manifestas

Naujas etapas mano gyvenime prasideda ko ne kas mėnesį. Ko ne kas savaitę. Ko ne kas dieną.
Atsikeli ryte-ir jauti, kad šiandien puiki diena, kad tau nieko netrūksta. Nieko. Tada galvoji "aha...".
Prasideda nauji mokslo metai ir galvoji... va šiemet tai pasistengsiu (o die, tai mano paskutinis šansas....).
Susitvakai kambarį ir galvoji...aha,va dabar tai tikrai neapsileisiu iki TOKIO lygio.
Pažliumbi savaitę, padraskai sau širdį,o po to galvoji  wtf? Negi dabar dėl šito gaišiu brangų laiką...
Nusirašai istorijos kontrolinį,gauni kokius tai devynis ir galvoji...kitą kartą nuo pat pirmos temos nuosekliai seksiu,skaitysiu, klausysiu ir gausiu 10. (Beje,šian ėjau asakinėti SAVANORIŠKAI. Gavau 10).
Emmm. Ai va dar pasižiūri į veidrodį ir nusprendi..ne viskas, nuo rytojaus nebevalgysiu to, to, to ir dar ano.
Arba, kai pamiršti kieno nors gimtadienį...visada sakau,dabar tai susirašysiu visų gimtadienius, kad nepamirščiau. Ir dar iki šiol to nepadariau.

Tai čia dažniausiai taip būna POms. Laimė, laisvė, lygybė, brolybė. Visi faini, visus myli.
O po to. Slysta, slysta.Pšššššš pššš.
Mano gyvenimas susideda iš daugybės naujų etapų, kvailų, nereikšmingų, kiekvieną dieną vis naujų. Visa tai vyksta PERIODIŠKAI (kas yra žiauru). Bet kaip tada žinoti kaip aš iš tikrųjų jaučiuosi, ko aš noriu, ką myliu, ar išvis myliu, ko tikiuosi, ko siekiu, apie ką svajoju.


Gal...



Einu ruošti pamokų..vis šis tas naudingo.

1

Koks jausmas kai nieko nėra šalia. Ne tiesiogine prasme.
Ir vėl tas šaltas dūmų iš kaminų kvapas tvyrantis ore. Vėl šalta. Tamsu.
Ir nieko.

Man reikia apkabinimo.
Pasikalbėjimo.
Emmm.

Tokios gilios vienatvės dar nejutau.
"Nes ir tarp žmonių jautiesi vienas..."