Labas.Nors nežinau kur esi ir apskritai nežinau KAS esi, atsakau tau į kažką ką man siunti mintimis.
Man sekasi gerai. Bet tai dar nieko nepasako.
Vis dėl to, ruduo turi charakterį... Maišosi kvailos mintys ir visokie sentimentai. Kad ir.... Tau teko keliauti? Visada norisi pas kažką grįžti. Kad ir kiek laiko užtrunki,nesvarbu. Man dar niekada nebuvo taip sunku palikti kažką svetimo. Ne dėl vasaros,jūros ar kalnų. Galbūt net ne dėl ten sutiktų žmonių (galbūt)... Nepaaiškinamą jausmą sukelia faktas, kad grįžusi tą pačią minutę nepulsiu kažko pamatyti, o ramiai viską suplanuosiu ir palauksiu kitos dienos vakaro. Nekenčiu to.
Ir nesuprantu kodėl vieną minutę jautiesi pats laimingiausias žmogus žemėj,nepaisant tuštumos tavy(tos akimirkos tokios,kad jas labai sunku pastebėti), o kitą minutę atrodo kad viskas taip blogai, kad jau niekada viskas nepasitaisys.
Aš žinau,kad mane sunku suprasti,bet kitaip nemoku.Gali nežiūrėti,neskaityti. Man vis vien. [?]
